škragius

škrãgius, -ė smob. (2) žr. škrabis: 1. Ta muno škrãgė dejuo[ja] ir dejuo[ja] Kv. Senelytės škragelìkės dainiuo[ja] Kv. Eik, škrãgiau! NmŽ. ^ Nekoki ta pana: kai škrãgė sudžiūvusi, viena nosė tik NmŽ. 2. Toki škrãgė: nė pieno beduoda, nieko – vieni kaulai i ragai NmŽ. Nebliūdyk tos škrãgės [ožkos], vesk lauku NmŽ. Ka aš anai duosu tai škrãgei [karvei] – nepasivelka nelaboji! Grdm.